Ką slepia „Bebrakumpis“, arba ES lėšos – neregėto užmojo „rekreacinei“ avantiūrai

 

Arūnas Vyžintas 

2020 rugsėjo 30

Neseniai rašiau apie baisiai apleistą ir neatsakingai įrengtą „Vėjų uosto“ poilsiavietę, esančią prie Bebrusų ežero Molėtų rajone, deja, įkurtą gavus ES žemės ūkio fondo kaimo plėtrai „Europa investuoja į kaimo vietoves“ finansinę paramą. 

„Bebrakumpis“. Automobilių aikštelė praėjus vos trims metams nuo įrengimo

Tačiau vos už kelių šimtų metrų nuo „Vėjų uosto“ į šiaurės rytus slypi kitas, tik prieš penketą metų atsiradęs, stambus, bet taip pat spėjęs sunykti panašaus pobūdžio objektas. Tai – to paties ES fondo paramos dėka išdygusi, mažai kam žinoma, itin didelį plotą užimanti „rekreacinė infrastruktūra“, kuri ne tik netvarkoma ar atsainiai įrengta. Blogiau: ji niekam tikusi, beprasmė ir net idiotiška buvo nuo pat sumanymo – jau pačiame projektiniame etape. 

Atvirai kalbant, jei nebūčiau jos išvydęs savo akimis, nepatikėčiau, kad tai kas nors iš viso gali projektuoti, juolab – paruoštą projektą tvirtinti. O po to – lyg niekur nieko priimti ir jo fizinį įgyvendinimą. 

Tiesa, šio įstabaus kūrinio teritorijos pradžioje, prie Bebrusų pakrante bėgančio vieškelėlio (oficialiai Ežerų gatve vadinamo), už tvoros lankytojus pasitinka du mieli, gerai prižiūrėti rąstų nameliai su jaukiu kiemu ir, sprendžiant iš negausių internetinių atsiliepimų, svetingu apgyvendintų poilsiautojų aptarnavimu. 

Nežinau, ar šie namai pastatyti ir nakvynės paslaugas teikia teisėtai, duomenų apie tai neturiu, bet jie bent jau funkcionuoja ir atrodo tikrai tvarkingai. 

Priešais trobesius, prie įvažiavimo vartų, dar neseniai stovėjo informacinis stendas, skelbiantis, kad čia yra „Viešojo naudojimo rekreacinės miško infrastruktūros įrengimas“, remiamas Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Lietuvos Respublikos.

Dailieji „Bebrakumpio“ namukai, už kurių slypi ne tokia graži realybė

Kaip konkrečiau vadinasi paremtasis objektas, stende, deja, nebuvo parašyta, tačiau ant vieno iš namelių kabo medinė iškaba „Bebrakumpis“. Tad, matyt, tai ir yra aptariamos „infrastruktūros“ ar bent jos dalies pavadinimas, juolab kad taip ši vieta įvardinta ir „Google“ žemėlapyje.

Žodžiu, iš pirmo žvilgsnio viskas čia gali pasirodyti puiku.

Bet neapsigaukite – gražiaisiais namukais šio „viešojo naudojimo“ šedevro puikumas ir baigiasi. Mat tuoj pat už jų, lyg maskuojančių figos lapelių, it didžiulė pūliuojanti piktžaizdė tvyro stulbinanti gigantišku ir kartu alogišku užmoju tikra pseudorekreacinė beprotybė.

Apleistas „parkingas“ be įvažiavimo ir danga, virtusi atvašynais

Iš žaviųjų namelių kiemo leidžiantis į slėnį žolėmis apaugusiu taku ar greta einančiu dar labiau užžėlusiu „keliuku“, prieš akis atsiveria jau visai žolių užgožta plati automobilių stovėjimo aikštelė su jos pakraštyje stūksančiu lentiniu lauko tualetu.

Tiesa, automobilių aikštele ją vadinti galima nebent ironiškai, nes nepanašu, kad joje kada nors būtų stovėjusi bent viena mašina. O ką kalbėti apie butaforinę išvietę, kurios iki šiol, aišku, irgi niekam taip ir neprireikė.

Užžėlęs „parkingas“ – lyg kadras iš postapokaliptinio filmo

Beje, tiek pats „parkingas“, tiek visi „rekreacinės“ teritorijos takai nuberti stambokais akmenėliais, per kuriuos, deja, nelabai patogu vaikščioti ar, tarkime, važiuoti dviračiu. Tačiau tai palyginti dar smulkmena. Blogiau, kad tokią dangą itin sunku prižiūrėti – ypač nuošalesnėje, mažai lankomoje miško vietoje. Ne veltui vešli augmenija pro tuos akmenis ėmė kaltis daug laiko nepraėjus nuo „infrastruktūros“ atidarymo, tad dabar šie atvašynai atrodo kaip iš postapokaliptinio filmo.

Be to, jei jau mašinų aikštelė taip įrengta, nežinia, kodėl tokiais pat akmenimis dengtas tik pėsčiųjų takas, į ją vedantis nuo namukų ir vieškelio, automobiliams įvažiuoti (?) šalia palikus kiek platesnį, bet niekuo nepadengtą ir išvis niekaip nesutvarkytą „keliuką“, tiksliau – paprasčiausią provėžą, greitai virtusią tiesiog pieva.

Žodžiu, toks įspūdis, kad aikštelės projektuotojams jos logiškumas ir pasiekimo patogumas rūpėjo mažiausiai. Tarsi iš anksto žinant, kad ja nei kas naudosis, nei jos realią būklę tikrins.

Ne veltui ji, nors ir nenaudojama, padaryta dar ir klaikiai per didelė, dėl to be reikalo nukasus ištisą gražų miško aukštumėlės šlaitą, tarsi čionai ratuoti lankytojai, lyg į kokią turistų Meką, kasdien plūstų šimtais.

Rodyklės, kurios nieko nerodo, ir apžvalgos bokštas, iš kurio nėra kur žvalgytis

Nuo „parkingo“ į rytus įkalnėn lipa irgi akmenuotas, bet jau užžėlęs gal kokio pusės kilometro ilgio takas, vedantis gilyn į mišką. Šį perkirtęs, jis išlenda į minėtą nuo „Vėjų uosto“ einantį vieškelį – kitaip tariant, Ežerų gatvę.

Rodyklių užrašams, matyt, pritrūko kelių eurų

Anksčiau šioje vietoje buvo kitas didžiulis, gerai matomas stendas, informuojantis, kad čia kuriama ES žemės ūkio fondo remiama „rekreacinė infrastruktūra“. Bet pastarąją pridavus, stendas staiga pradingo be žymės. O veikiai žolėmis apaugo ir pats miško takas, kurį iš gatvės jau sunku ir pastebėti, juolab atspėti, į kokias grožybes, glūdinčias medžių tankmėje, jis paslaptingai veda.

Tačiau juo ir nuo mašinų aikštelės pasukęs nežinai, ką gali priekyje išvysti. Nebent iš anksto būtum ištyręs joje stovintį, kol kas nenuimtą dar vieną stendą su visos „infrastruktūros“ planu – ir iš jo įsiminęs, kur yra konkretūs jos objektai. Nes šioje mistinėje zonoje esančios „informacinės“ rodyklės kažkodėl nieko nerodo.

Jos kvailai styro be prasmės, dauguma jų tuščios – nei užrašų, nei simbolių. Tik ant vienos vos įžiūrimai, lyg kokia vinimi, kažkas kreivai išbraižė žodį BOKŠTAS. Tad kam tokios rodyklių imitacijos iš viso buvo pastatytos? Negi jų užrašams daugiatūkstantinėje projekto sąmatoje pritrūko kelių eurų?

O gal, sakau, čia toks linksmas, lankytojų nuovokumą ir orientacinius gebėjimus skatinantis atrakcionas: „Pats atrask, kas kur yra“?

Apžvalgos bokštas, iš kurio jokios panoramos nesimato

Laimei, pasekę įbrėžtąja rodykle, ant kalvos iš tikrųjų randame masyvų medinį apžvalgos bokštą, iš kurio, tiesa, jokios panoramos nesimato, išskyrus šalia aplinkui augančias ir iš visų pusių vaizdą užstojančias pušis bei kitus medžius.

Tad belieka spėlioti, kokia tikroji šio mįslingo statinio paskirtis, nors ši vieta bendrame „infrastruktūros“ plane ir pavadinta „apžvalgos aikštele“.

Ankantis kanalas, kelias niekur ir persirengimo kabina be maudyklos

Už sunykusio „parkingo“ tyvuliuoja ir apleistas tvenkinys, nuo kurio link Kirneilio ežero per pelkėtą slėnį driekiasi ilgas, puskilometrinis, atitinkamai gerokai užakęs kanalas. Tuo pradvisusiu, melioracinį griovį primenančiu kanalu, žinoma, niekas neplaukioja, vertingomis estetinėmis, poilsinėmis ar sveikatinimo savybėmis jis taip pat nespindi.

Prie Kirneilio vedantis akmenų takas baigiasi ežerą supančiais šabakštynais

Todėl galime tik gūžčioti pečiais, kokia šių hidrotechninių stebuklų „rekreacinė“ prasmė? Juolab kad prie paties kanalo dar ir pavojinga prieiti, nes jo krantuose žiojėja daug gilių, klastingų, pro žoles sunkiai pastebimų duobių, pelkėtoje žemėje atsivėrusių suslūgus gruntui. Neapsižiūrėjus nesunku į jas įsmukti, taip net susižaloti.

Ir tai dar ne viskas. Išilgai viso kanalo nutiestas platus akmenų takas, kurio gale, prie Kirneilio stovi gana daili persirengimo kabina, be abejo, kaip ir pats takas, jau kiaurai gožiama žolių. Akivaizdu, ir ja niekas niekuomet nesinaudojo.

O kaip kitaip, jei... šioje vietoje apskritai nėra ir niekad nėra buvę paplūdimio ar maudyklos! Ir iš viso nėra net normalaus priėjimo prie vandens, nes prie jo neva vedanti akmenuotoji promenada baigiasi ežerą supančiais šabakštynais.

Persirengimo kabina prie niekada neegzistavusios maudyklos

Tie brūzgynai šičia kerojo visą laiką. Ir tik dabar juose kažkas praskabė menką properšėlę, padrėbęs joje porą sutręšusių lentgalių – gal kad kokie žvejai galėtų nuo klampaus kranto įsiropšti į valtį. Bet apie maudymąsi šioje dumblėtoje marmalynėje negali būti net kalbos.

Tačiau persirengimo kabina ir toliau čia stūkso, lyg savotiškas paminklas žmonių kvailumui, o gal – ir nežabotam įžūlumui. 

Pavėsinės širšėms, pavojingos laužavietės ir veja rulonuose

Palei kanalą, ties į nesamą maudyklą vedančiu taku stovi ir virtinė medinių stoginių ar pavėsinių. Turbūt skirtų, vaikant uodus, grožėtis tuo mauruotu grioviu ar už jo plytinčia pelkėta lyguma, nes daugiau žiūrėti ten nėra į ką.

Šalia kiekvienos stoginės yra akmenimis grįstos laužavietės, tiesa, vos matomos pro jas stelbiančias žoles. Nes veik niekas tose pašiūrėse ilsėtis ir prie jų ugnį kūrenti iki šiol taip ir nesiryžo.

Laužavietės įtaisytos šalia tankiai augančių degių spygliuočių

Kita vertus, reikia džiaugtis tokių entuziastų stoka. Mat vietelės laužui aplaidžiai įtaisytos vos per metrą (!) nuo čia pat tankiai augančių spygliuočių, galinčių užsiliepsnoti nuo menkiausios kibirkšties. Bet jų projektuotojams, įrengėjams ir šių triūso priėmėjams tai, regis, buvo nė motais.

Tai ypač stebina žinant, kad kaip tik baigtos „infrastruktūros“ atidarymo metu – 2015-ųjų vasarą – dėl nuožmios sausros Lietuvos miškuose buvo skelbiama itin aukšto gaisringumo padėtis.

Tačiau šios išskirtinės vietos tai, matyt, neliečia. ES pinigų „įsisavinimas“ reikalauja dar ne tokių aukų. Šiam kilniam tikslui viskas tinka. Viskas juk „visuomenės labui“. Kuo durniau – tuo geriau.

Beje, minėtų pavėsinių „svarbą“ visuomenei, be kita ko, liudija ir tai, kad vienoje iš jų ilgai kabėjo solidus laukinių širšių ar vapsvų lizdas. Aišku, žmonių netrikdomoje vietoje vabzdžiai jautėsi lyg rojuje, kol šiemet lizdo kažkas nenukrapštė, taip šiai entomologinei atrakcijai padaręs galą.

Žodžiu, anekdotiškesnės „rekreacinės infrastruktūros“ Lietuvoje, aš, ko gero, nemačiau. Kad ir kur pirštu bestum – tiesiog groteskas.

Lankytojų rekreacijai – solidus laukinių širšių ar vapsvų lizdas

Desertui pridursiu, kad vienas keisčiausių dalykų šiame projekte buvo ir tarp stoginių paklota laikina vejos danga, iš pradžių dengusi nemažą plotą, o po visų statybos darbų mikliai nulupta ir suvyniota atgal į rulonus. Lyg kokiame spektaklyje.

Nesu apželdinimo specialistas, bet kad tokios vejos būtų klojamos atokioje, nelankomoje miško žemėje, pelkėtame slėnyje, o po to staigiai nuimamos... nežinau net, kaip tai ir komentuoti. Veikiausiai ir čia viso labo norėta kažkam apdumti akis.

„Rekreacija“ incognito

Baigdamas straipsnį turiu dar pasakyti, kad, deja, niekur nepavyko rasti informacijos, kas gi tokie aptartos „infrastruktūros“ savininkai, projekto užsakovai ir ES paramos gavėjai. Todėl neaišku, kokia šioje teritorijoje stovinčių namukų, paties sklypo ir visų jame esančių objektų teisinė priklausomybė, ar ji nepasikeitė, o ir apskritai – kas ir už ką čia konkrečiai atsakingas.

Šiokių tokių žinių internete yra tik apie tuose nameliuose gautų apgyvendinimo ir poilsio paslaugų kokybę, bet ir tai – vos keletas trumpų juose nakvojusių ir kažką šventusių svečių atsiliepimų „Google“ žemėlapyje, kuriame, beje, tie pastatai pažymėti viešbučio ženklu.

Tačiau ten nėra nė užuominos apie pačius „Bebrakumpio“ savininkus ar paslaugų teikėjus. Nenurodyta nei kokios nors svetainės ar, tarkime, feisbuko paskyros adreso, netgi kontaktinio telefono numerio. Nieko tokio neradau ir jokiame turizmo, poilsio arba verslo paskirties internetiniame puslapyje ar portale. Panašu, žiniomis apie šią poilsiavietę negausūs jos lankytojai dalinasi iš lūpų į lūpas.

Prie „Bebrakumpio“ vartų stovėjęs stendas apie „rekreacinės infrastruktūros“ projekto rėmėjus ir įgyvendintojus 

Dar įdomiau, kad ničniekur neminima ir apleistoji „rekreacinė“ zona, kuri, atrodytų, vien dėl savo masto seniai turėjo sulaukti dėmesio. „Google“ galima suieškoti nebent labai apibendrintą, nedetalizuotą visos vietovės planą, kuriame be jokių paaiškinimų schematiškai pažymėti abu namai, už jų esantis kanalas ir pagal jį išdėstytos pavėsinės.

Taip pat nežinau, koks architektas ar kitas specialistas yra paties projekto autorius. Tik informaciniuose stenduose, laimei, buvo parašyta, kad darbų vykdytojas yra Jonas Puodžius, o statybos ir įrengimo darbus atliko Molėtų UAB MTV.

Bet ir tai vienas iš tų dviejų stendų, kaip jau sakiau, pridavus objektą buvo iškart pašalintas, o antrasis – nuimtas šią vasarą, privalomam penkerių metų priežiūros terminui pasibaigus. O ir pačios UAB MTV svetainės nebėra, nes ši organizacija, pasirodo, jau… bankrutavo!

Žodžiu, vos ne kriminalinė komedija, kur visi galai dingsta lyg į vandenį. Tragikomiškas detektyvas, pilnas mįslių.

O smagiausia jame, kad ne tik nefunkcionaliai (išskyrus porą pastatų), absurdiškai, apleistai, bet ir beveik nežinomai ir, regis, tyčia neviešinamai „viešojo naudojimo infrastruktūrai“ kažkas lengva ranka skyrė milžinišką sumą ES paramos lėšų.

Molėtai
2020 ruduo

 

P. S. Straipsnį numatoma papildyti dar ir išsamesne nuotraukų galerija.