„Vėjų uostas“, arba Vėjais paleista ES parama

 

Arūnas Vyžintas 

2020 rugsėjo 25

Jeigu nuo Molėtų pusės pro Kaulakių kaimą važiuosite į Kirneilio ir Bebrusų ežerų sąsmauką, tiltuku pervažiavę juos jungiantį upelį ir pasukę į dešinę tuoj išvysite didžiulį plotą užimančią „rekreacinę“ poilsiavietę, pavadintą romantišku, bet pretenzingai neadekvačiu „Vėjų uosto“ vardu.

Poilsiavietė „Vėjų uostas“. Vaizdas į tvenkinį, buvusią prieplauką, tiltą ir švyturį

Neadekvačiu todėl, kad ten jokio uosto iš tikrųjų nebėra. Tiksliau, neliko kiek anksčiau egzistavusios valčių prieplaukos, kuri buvo toje poilsiavietėje iškastame tvenkinyje, neilgu kanalu sujungtame su Bebrusais.

Nykios griuvenos

Vietoje prieplaukos, deja, pasitinka kažkokie klaikūs griuvėsiai, supantys maurais apaugusį nebenaudojamą tvenkinį su užakusiu ir nebeplaukiojamu kanalu. Šį apžergęs riogso apiręs tiltas, po kuriuo įrengti nebereikalingi surūdiję metaliniai vartai į ežerą. Tiltas dengtas sulūžusiais lentgaliais, kuriais žengti jau gana baugu. Panašu, kad beveik niekas juo ir nebevaikšto. 

Juo labiau niekas nebelanko ir netoliese prie ežero stovinčio, švyturį imituojančio apžvalgos bokšto, kuris jau irgi prastokos būklės ir į kurį, tiesą sakant, nusigauti nelengva. Nes į jį vedantis lentų takas yra tiek sulūžinėjęs, skylėtas ir tiesiog bangomis išsirangęs, kad juo eiti ne tik keblu, bet ir pavojinga.

Tą patį galima pasakyti ir apie šalia ežero gausiai išvedžiotus medinius pasivaikščiojimo takus bei juos užbaigiančias žvejybos ir poilsio aikšteles su suoliukais. Ten vaikštinėti ir sunkiai įmanoma, ir nesaugu. Juolab kad dalis tų takų, prasidedančių dar krante, toliau driekiasi jau virš vandens, kur, beje, yra ir minėtos aikštelės. Tiek sunykusios ir virtusios lūženomis, kad pro jose žiojėjančias skyles ir plyšius jau spėjo tankiai užželti švendrėmis.

Rekreacinė žvejybos ir poilsio aikštelė

Tačiau jos ir negalėjo greitai nesunykti, nes buvo ne tik neprižiūrimos ir neatnaujinamos, bet ir padarytos iš labai jau nepatvarių, per plonų, tokiai drėgnai paežerės vietai netinkamų lentpalaikių ir medgalių, kurie ėmė trupėti ilgai netrukus.

Ir visa tai – ne kokios nors apleistos sovietinių laikų „rekreacinės infrastruktūros“ liekanos, kurių dar apstu Lietuvoje. Anaiptol. „Vėjų uostas“, pasinaudojus Europos Sąjungos parama, buvo atidarytas neseniai – tik 2012 metais. Bet vis tiek iš jo įstabiųjų „rekreacinių“ statinių ir įrenginių per tą laiką sveikų beliko ne kažin kas.

Ko ir norėti, jei jų atnaujinimas ir tvarumas niekam nerūpėjo nuo pat pradžių. Nuo poilsiavietės įkūrimo apsilankydavau joje veik kasmet ir mačiau, kaip visi butaforiniai jos griozdai it smėlio pilys byra tiesiog akyse.

Įžūliai melaginga reklama

Nepaisant akį rėžiančio apsileidimo, avarinės daugelio „rekreacinių“ objektų būklės ar net visiško jų sunykimo, nė menkiausios informacijos apie tokią betvarkę ir jos sukeliamus nepatogumus oficialiuose „Vėjų uosto“ feisbuko puslapiuose, aišku, nėra nė kvapo. Specialiai atrinktose gražiose nuotraukose su bendrais, iš toliau nufotografuotais vaizdais nei prieplaukos griuvenos, nei medienos laužu virtę pasivaikščiojimo takai, nei kiti panašūs dalykai, be abejo, irgi neužfiksuoti.

Paskutiniuose poros praėjusių metų FB įrašuose vien entuziastingai kviečiama „poilsiui gamtos apsuptyje“, „miško ir ežero prieglobstyje“ ir taip toliau.

Gerai, kad juose bent jau nebesigiriama, esą „Vėjų uoste“ vis dar realiai funkcionuoja „prieplauka, žvejų aikštelės, pakrantės takai, švyturys-apžvalgos aikštelė“, kas išdidžiai tebereklamuojama bendrame informaciniame poilsiavietės FB paskyros apraše ir kiek žemiau esančiuose 2017 metų įrašuose. Savo ruožtu, įžūliai „iliustruojamuose“ žymiai senesnėmis ir realybės lygiai taip pat neatitinkančiomis nuotraukomis su palyginti dar neblogos išvaizdos „rekreacine infrastruktūra“.

O iš tikrųjų jau daugiau nei prieš tris metus prieplauka buvo visai sugriuvusi, jos medinė dalis nuardyta. Kaip, beje, jau sulūžę ir dėl to dalinai išardyti buvo ir išgirtieji pakrantės takai. Nors, atvirai kalbant, jie nekaip atrodė net ir dar anksčiau – faktiškai vos keliems atostogų sezonams praėjus nuo poilsiavietės įrengimo.

Pasivaikščiojimo takas, vedantis į buvusią prieplauką

Nežiūrint to, nemažiau melagingai „Vėjų uosto“ lankytojus mulkina ir virtinė įvairių turizmo, pažintinių ir pramogų portalų bei FB puslapių, irgi tebesuokiančių apie tuos pačius, deja, jau sunykusius ar net nebeegzistuojančius „rekreacinius“ stebuklus. Atitinkamai taip pat paskelbusių tik bendrų tolimo plano nuotraukų, kuriose jokio aptariamo chaoso nematyti.

Ir taip lyg niekur nieko „informuojama“ apie tokią apleistą vietą. Nusmurgdytą tiek, kad joje, be kita ko, net paprasčiausia krepšinio aikštelė, kurios priežiūrai nereikia nei kažkokių specialistų, nei daug darbo ar lėšų, irgi nebetvarkoma, užaugusi piktžolėmis. Akivaizdu, kad niekas jau seniai ja nesinaudojo.

Neprižiūrimas ir „Vėjų uoste“ esantis skulptūrų parkas, kadaise pristatytas kaip kone europinės svarbos liaudies meno projektas. Laimė, iš tvirtos medienos rastų išskobtos skulptūros taip greitai nesuyra, tačiau dalį jų reikėtų bent jau pertepti impregnantais, nes ir jos ima pamažu trūnyti. Maža to, dauguma jų jau skendi vešliose žolėse, o pro kai kurias skulptūras, anekdotiška, net kalasi krūmai ir medeliai. Bet, regis, tai nelabai kam berūpi.

Vienintelis dalykas, kuris dar pusėtinai gerai atrodo, tai didžiulės ir gana išvaizdžios pavėsinės, suręstos iš storesnių, labiau ilgaamžių sienojų ir dengtos patvaresne šiuolaikine stogų danga. Tačiau net ir pro jų plytelinį grindinį jau masiškai stiebiasi žolės.

Netvarkingi neaiškaus teisėtumo vagonėliai

Baigdamas „Vėjų uosto“ apžvalgą pridursiu, kad jame yra ir keletas kilnojamų gyvenamojo tipo vagonėlių. Tačiau jie, anot užpernai patikrą atlikusių miškininkų, šioje teritorijoje pastatyti galimai neteisėtai.

Kaip tuomet aiškino Valstybinės miškų tarnybos direktorius Paulius Zolubas, tokioje rekreacinėje miško zonoje gali būti, pavyzdžiui, takai pasivaikščioti, žaidimų aikštelės, pavėsinės, tačiau ne šitokie objektai.

„Statiniai miško žemėje galimi tiktai susiję su miškų ūkio veikla. Šitoje vietoje matome ir susijusių, ir suprojektuotų miškotvarkos projekto statinių, ir greičiausiai neteisėtų – vagonėliai, kilnojamieji statiniai greičiausiai nesusiję“, – dar prieš dvejus metus kalbėjo jis. 

Nepaisant to, jie ten kaip stovėjo, taip ir tebestovi.

Apleista medžio skulptūra

Šiuo atžvilgiu simptomiška, kad net ir jie, nors juose kartais apgyvendinami poilsiautojai, yra gana apleisti, apšiurę, dvelkiantys netvarka ir nešvara. Net langai jų kai kur suklijuoti lipniomis juostomis arba, vietoje stiklo, uždengti polietileno maišeliais.

Į šiuos „rekreacinius“ objektus vedantys laiptai irgi apirę, be to, kaip ir daug kas šioje poilsiavietėje, apžėlę žolėmis. O kai kurių šalia vagonėlių stovinčių suoliukų net sėdimoji dalis apaugusi samanomis. Žodžiu, atrodo, kad didele svečių ir lankytojų gausa šie savotiški „viešbutėliai“ vargu ar skundžiasi.

O apie baisokas išvietes, dušus ir kitą panašaus pobūdžio „infrastruktūrą“ geriau jau net nekalbėsiu. Pernelyg jau smarkiai šis „rekreacinis“ inventorius savo kokybe primena gūdų sovietmetį.

Na, bet, tikėkimės, bent jau šioms grožybėms, kaip ir vagonėliams, įrengti buvo apsieita be ES paramos?

Jei rankos niežti ištaškyti pinigus

Apibendrinant belieka retoriškai paklausti: kam iš viso reikėjo kurti tokią netikusią, per menkai prižiūrimą, apgriuvusią, didele dalimi akimoju sunykusią ir net iš pagrindų nekokybiškai sukurptą bei netvarią „rekreacinę infrastruktūrą“, juolab kad jos įrengimas, akivaizdu, kainavo nemažai?

To visų pirma, manau, reikėtų paklausti molėtiškių Eimanto ir Rimanto Narušių.

Pirmasis iš jų – verslininkas – Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) internetinėje svetainėje nurodomas kaip šios poilsiavietės (ten konkrečiau įvardintos kaip stovyklavietė) turistinių apgyvendinimo paslaugų teikėjas. Tad, reikia manyti, jis turbūt yra ir jos savininkas. Na, o jo tėvas Rimantas – architektas – yra „Vėjų uosto“ projekto autorius.

Pats gi projektas, kaip dar pernai buvo skelbiama viešuose informaciniuose poilsiavietės stenduose, paremtas ES žemės ūkio fondo kaimo plėtrai „Europa investuoja į kaimo vietoves“ lėšomis.

„Molėtai – čia viskas tikra“ (buvęs informacinio stendo fragmentas)

 

 

Tačiau šiemet ši informacija iš stendų jau kažkur pradingo. Kartu neliko ir viename iš jų iškabinto „Vėjų uosto“ plano su visais jo objektais bei liaudies menininkų sukurtų skulptūrų nuotraukomis, pavadinimais ir autorių vardais. Nieko to, pasirodo, nebereikia. ES paramos nuostatuose numatytas „privalomos“ priežiūros terminas praėjo, lėšos „įsisavintos“, laikinas „rekreacinis“ cirkas baigėsi.

Bet vis dėlto, jei ponus Narušius buvo užvaldęs neįveikiamas noras į balą išmesti krūvą pinigų, manding, būtų buvę moraliau taip pasielgti vien su savo pačių lėšomis. Pavyzdžiui, paėmus grynais iš banko, banknotus sukrauti į valtį ir paskandinti tame pačiame gražiajame Bebrusų ežere. 

Ir darbo būtų mažiau, ir daugiatūkstantinės ES lėšos išsaugotos prasmingesniems darbams, o ir Molėtų kraštovaizdžiui bei įvaizdžiui – jokios žalos.

 

Molėtai 

2020 ruduo