Pseudorekreacija, arba Kas grąžins lūženomis paverstus ES milijonus?

Arūnas Vyžintas 

2020 rugsėjo 20

 

Jei per atostogas nusprendi pakeliauti po Lietuvą ir pailsėti kur nors gamtos prieglobstyje, negali atsistebėti neseniai įrengtų, tačiau, paradoksalu, jau spėjusių sunykti vadinamųjų „rekreacinės infrastruktūros objektų“ gausa.

Turbūt ne tik smagu, bet ir saugu pasivaikščioti tokiais „rekreaciniais“ takais? 

Pastarąjį dešimtmetį jų, lyg grybų po lietaus, pasinaudojus ES fondų parama, gražiausiose mūsų šalies vietovėse staiga pridygo neįtikėtinai daug. Įvairiausių poilsiaviečių ir stovyklaviečių, miško ir skulptūrų parkų, apžvalgos aikštelių ir bokštų, pažintinių takų, pavėsinių, prieplaukų, maudyklų, lieptų, medinių ir nemedinių atrakcionų bei kitokių nesuskaičiuojamų panašaus plauko grožybių. 

Absurdo, griuvenų ir broko karalystė 

Sąvoka rekreacija, be abejo, skamba gražiai ir įspūdingai. Tik bėda, kad daugelis iš „rekreaciniais“ oficialiai pavadintų minėtų objektų su ja realiai turi mažai ką bendra. Kaip ir apskritai su sveiku, kultūringu ir kokybišku poilsiu. O ką jau kalbėti apie pagarbą gamtai ir patrauklų estetinį vaizdą. Deja, nemenkos dalies tos „infrastruktūros“ kokybė ir būklė yra tiesiog apverktina ar net, sakyčiau, tragikomiška. Todėl apie tai ir rašau ironiškai, kabutėse.

Tragikomiškiausia, kad aibė tokių objektų neturi nieko bendra net ir su paprasčiausiu sveiku protu. Nes jie dažnai tėra visiškai nereikalingas šlamštas, įrengtas taip nevykusiai, beprasmiškai ir kvailai, kad savo absurdiškumu gali būti drąsiai lyginamas, pavyzdžiui, su kokiais nors Antarktidos pliažais arba apžvalgos aikštelėmis, skirtomis stebėti Sacharos banginius. 

Dar blogiau, kad ne vienas iš šių groteskiškų tvarinių tūlą jų lankytoją vietoje lauktos rekreacijos greičiau gali perkelti į ligoninės reanimaciją. Nes net siaurai funkcine ar technine prasme jie neretai yra suprojektuoti ir/ar įrengti taip atsainiai, kad gali būti pavojingi vargšų poilsiautojų sveikatai ar net gyvybei.

Didžiuma tokių niekdarbių sukurpti greitomis, bet kaip, iš palaikių medžiagų, ignoruojant būtiniausias technologines ir statybines taisykles – žodžiu, daug negalvojant apie jų saugumą, patvarumą, o juolab bent kiek didesnį ilgaamžiškumą.

O kadangi nebuvo ir reikiamai prižiūrimi bei atnaujinami, vos po keleto metų tiesiog sugriuvo ir suiro lyg kokios butaforinės dekoracijos ar šiaudiniai paršiuko Nif Nifo nameliai.

Anot reklaminių turistinių portalų, tai yra „rekreacinė“ valčių prieplauka

Blogiausia, kad laužu kartu virto ir nemažai prasmingesnių bei estetiškesnių sumanymų realizavimų, kurie, gaila, irgi sparčiai nyksta arba jau sunyko dėl elementarios priežiūros stokos.  

Ir visa tai atsitiko nepaisant to, kad apie šias problemas jau ne sykį rašė žiniasklaida, interneto socialiniuose tinkluose ir forumuose jas svarstė sunerimę gamtosaugininkai, aplinkosaugininkai, kiti neabejingesni piliečiai, paviešinę ir bemaž šokiruojančių tokio, švelniai tariant, neatsakingo elgesio pavyzdžių.

Nors, ko gero, tos publikacijos dar kažin ar pilnai atspindi aptariamo kurioziško reiškinio masiškumą ir tikrą milžiniško ir beprasmio ES lėšų iššvaistymo mastą. 

Pavyzdžiui, vos tik viename Molėtų rajone, kur dažniausiai leidžiu atostogas, esu radęs ištisą virtinę baisiai apleistų, bet kritiškai kol kas neaprašytų, o ir šiaip visuomenei beveik nežinomų stambių pseudorekreacinių objektų, neskaičiuojant daugybės smulkesnių. Anekdotiška, bet kai kurie iš jų, nors atsiradę gana neseniai, jau atrodo kone postapokaliptiškai. 

Ir tokiais naujais vaiduokliškais griuvėsiais, darkančiais kraštovaizdį, deja, nusėta visa Lietuva. 

Milijonų išgrobstymo abėcėlė 

Kuo paaiškinti tokį masinį „rekreacinio“ šlamšto kūrėjų ir steigėjų neatsakingumą? Juk vien tik totaliu idiotizmu to tikrai nepaaiškinsi. Nežiūrint to, kad jiems, pavyzdžiui, atrodo normalu statyti pliažo įrangą ten, kur nei paplūdimio, nei jokios maudyklos nėra, arba ręsti medžių užstotus „apžvalgos“ bokštus, iš kurių jokios panoramos nesimato. O neretai kurpti net ir dar kvailesnes keistenybes.

Ir nors, be abejo, beprotybės apraiškų čia esama, vis dėlto sunku patikėti, kad šimtai tokio niekalo užsakovų, projektuotojų, įrenginėtojų, tam leidimus ir pinigus lengva ranka dalinusių valdininkų bei kitų su tuo susijusių asmenų visoje Lietuvoje būtų urmu pamišę. Tiek, kad nebesuvokia akivaizdžiausių daiktų ir medžiagų savybių bei reiškinių priežastinių ryšių. 

Todėl, manau, vienintelė logiškai adekvati išvada čia būtų tai, kad žmonėms tiesiog nagus niežtėjo pasiglemžti kuo daugiau laisvai prieinamų ES paramos fondų lėšų, ir tiek. Tad ir gausių „rekreacinės infrastruktūros“ objektų tiek kokybė, tiek tikslingumas ir reikalingumas rūpėjo mažai ar net iš viso nerūpėjo. 

Svarbiausia buvo mikliai paruošti kokį nors imitacinį projektą ir gauti už tai pinigų. Jų, be abejo, reikėjo pasistengti išpešti kiek įmanoma, dėl to lyg muilo burbulus išpučiant sąmatas. Iš čia, matyt, ir tokių projektų perkrovimas nebūtina, pertekline, nereikalinga ar net absurdiška įranga ir statiniais. 

Dar šviežias akmenėliais grįstas „rekreacinis“ takas veda į štai tokią itin savitą „maudyklą“

Dalį taip gautų lėšų buvo galima nesunkiai „įsisavinti“ į kišenę, „rekreacijai“ ruošiamoje teritorijoje iškirstus medžius parduoti, o vėliau, pasibaigus įstatymo numatytam priežiūros laikotarpiui, taip pat išparduoti ar saviems ūkiniams tikslams panaudoti dar ir likusią medieną bei įrangos likučius. Žodžiu, anot žinomo priežodžio, ir naudinga, ir malonu.

Beje, tokiai laikinai priežiūrai paramos nuostatuose dauguma atvejų buvo numatyti vos penkeri meteliai. Tačiau masė butaforinių nesąmonių, kurių išradingieji ES pinigų „įsisavintojai“ prikūrė devynias galybes, sveikos, deja, neišstovėjo net ir tiek. Juo labiau kad beveik niekas per tą laiką jomis ir nesirūpino. 

Kitaip ir būti negalėjo. Juk svarbiausias tokių užsakovų tikslas buvo ne kažkokia visuomenės gerovė, o pirmiausia – asmeninė nauda.

Pridursiu, kad tokie imitaciniai projektai, be kita ko, suteikė ir didesnę galimybę užstatyti sklypą miško žemėje šiaip jau draudžiamais statiniais. Žavu matyti, kaip daugybė įvairiuose planuose numatytų „rekreacinių“ stoginių ir pašiūrių nejučia, lyg burtų lazdele pamojus, realybėje virto tikrais namukais.

Įdomu, kad šiuo tikslu susikūrė net specifinių paslaugų sfera, už atitinkamą kainą teikianti informaciją, kaip tai daugmaž saugiai padaryti. Interesantai galėjo sužinoti, kaip suplanuotą kuklią pavėsinę miške ar elingą prie ežero be ypatingų problemų paversti nameliu ar kokia pirtimi. Pavyzdžiui, kad ir manipuliuojant sunkiai apibrėžiamais, painiais ir lanksčiais kriterijais, kas gi tas rekreacinis objektas yra, o kas – jau ne. Ir taip užstatomą teritoriją performuojant sau parankesne linkme. 

Juokingiausia, kad naudingų žinių, kaip tai gražiai prasukti, galima ir nemokamai rasti internete. Esame tikrai sumani ir bičiuliška tauta. Moki „kombinuoti” – apšviesk ir kaimyną. Šiais laikais kiekvienam pravartu žinoti, kaip ES lėšas „įsisavinti“ geriau. Bent jau dėl viso pikto. 

Už didžiulių lėšų iššvaistymą – jokios atsakomybės

Būtų galima paminėti ir daugiau „rekreacinio“ pobūdžio sukčiavimo priemonių ir jų variacijų. Tačiau man šioje lengvo pasipelnymo istorijoje vis dėlto įdomiau kas kita. 

Kad ir kiek žiniasklaida bei neabejingi piliečiai rašė apie tokiais būdais ciniškai išgrobstytas ES lėšas, kiek benarpliojo ir besiaiškino galimų machinacijų schemas, visa tai ponams machinatoriams – lyg vanduo nuo žąsies. 

Aišku, Nacionalinės mokėjimų agentūros, Aplinkos ministerijos ir kai kurių kitų valstybinių institucijų atstovai ne vieną sykį kalbėjo ne tik apie įvairiose Lietuvos vietovėse atliktus reidus ir patikras, bet ir apie galimą iššvaistytų ES pinigų išieškojimą. Bet aš nė vieno tokio adekvatesnės ir griežtesnės atsakomybės įgyvendinimo atvejo iki šiol taip ir nežinau.

Gal, sakau, tokia informacija tykiai nugulusi kur nors neprieinamose nebaigtų ikiteisminių tyrimų bylose? Tačiau viešoje erdvėje apie tai jokių konkretesnių žinių, deja, kol kas nepavyko rasti. 

„Rekreacines“ lūženas galima dėl akių „atnaujinti“ viena kita ryškesne lentele

Tiesa, apie ES investicijas Lietuvoje informuojančioje oficialioje svetainėje apie 2014-2020 metų pažeidimus rašoma, kad už juos įvairiems paramos gavėjams nurodyta grąžinti „net“ 22 tūkstančius eurų. Deja, ši menka suma atrodo tiesiog juokinga, juolab kad ji apima platų spektrą įvairiausių paramos sričių. Ir net neaišku, ar bent keli procentai iš šių varganų tūkstantėlių buvo išieškoti būtent iš „rekreacinių infrastruktūrų“ kūrėjų, į kurių nepasotinamas gerkles buvo bergždžiai supilti milijonai. 

Žodžiu, panašu, kad valstybės institucijos čia daugiausia apsiribojo neapibrėžtais ir abstrakčiais rimtų sankcijų pažadais.

Tad nenuostabu, jog kartu taip ir neteko girdėti, kad bent kuriame nors iš žiniasklaidos aptartų už ES paramą įsteigtų, tačiau sunykusių „rekreacinių“ objektų padėtis būtų pasikeitusi į gera, kad būtų sutaisyta ar pakeista sulūžusi nekokybiška įranga, suremontuoti ir atnaujinti sugriuvę statiniai, sutvarkyta siaubingai apleista aplinka (apie žalą gamtai net nekalbėsiu, nes jos kompensuoti dažniausiai jau nebeįmanoma).

Ne vieną tokią vietą po minėtų publikacijų esu aplankęs pats, kartais net po kelis sykius, tačiau jokių nors kiek žymesnių teigiamų pokyčių taip ir nepastebėjau. 

Geriausiu atveju (ir tai tik labai retai) kokiose nors lūženose buvo prikalta viena kita atsiknojusi lentelė, dėl akių kiek pašienauta žolė ir panašiai. Matyt, įstabiųjų „rekreacinių“ stebuklų savininkai taip suprato jų priežiūrą.

Kaip čia neprisiminsi anekdoto apie katiną, kuris baramas ir toliau patyliukais ėda lašinius. Ir šaiposi sau į ūsą iš visų.

„Įteisinta“ valstybinio masto vagystė?

Toks valstybės institucijų bejėgiškumas, deja, norom nenorom verčia manyti, kad šis pernelyg jau atsainus ES milijonų iššvaistymas yra ne šiaip pavienių atsitiktinių aplaidumų bendra suma, o apgalvota, suderinta ir praktikoje išbandyta sistema – savotiška „įteisinta“ nacionalinio masto supervagystė (o gal ir tarptautinio, nes žiniasklaida ne kartą rašė ir apie kitose Europos šalyse vykstančius panašius neigiamus procesus). 

Jeigu būtų kitaip, privaloma įvairių projektų priežiūra iš pat pradžių vargu ar būtų keistai numatyta tik labai trumpiems terminams, kas, logiškai mąstant, ir paskatino tokį masišką aferizmą bei sudarė sąlygas gudriesiems paramos lėšų „įsisavintojams“ likti nenubaustiems, greitai sulaukus bet kokią atsakomybę panaikinančios senaties. 

O drauge ir tokia gausybė niekam tikusių „rekreacinių“ objektų, ko gero, iš viso nebūtų atsiradusi, jų įrengimas nebūtų leistas, juolab džiaugsmingai palaimintas ir plačiai išreklamuotas. Nes, kaip jau rašiau, daugelis jų bent kiek sveikesnio proto požiūriu absurdiškai atrodė jau užuomazgoje, dar pačiame pradiniame projektiniame etape.

„Rekreacinės infrastruktūros“ automobilių stovėjimo aikštelė, praėjus vos trims metams nuo įrengimo

Bet, matyt, protingą elgesį kai kas supranta kiek kitaip. Vien kaip apsukrų savo asmeninių interesų tenkinimą. O visuomeninė nauda, bendrasis gėris, aplinkos, kraštovaizdžio, gamtinio ir kultūrinio paveldo (iš)saugojimas tokiam mąstymui yra kažkokie keisti, sunkiai suvokiami dalykai, antraeilės vertybės ar net jokios vertybės apskritai.

Ir kol kas nėra jokių ženklų, kad šiuo atžvilgiu būtų įvykę kokių nors esmingesnių teigiamų poslinkių.

Tai, kad dabar vienas kitas neišsenkančių dosnių ES fondų kranelis jau prisuktas (kuo it kažkokiu milžinišku laimėjimu giriasi kai kurios institucijos), mažai ką reiškia. Nebūkime naivūs. 

Juoba kad vieniems pinigų šaltiniams užsivėrus, galima mitriai prisisiurbti prie kitų. Kas neaklas, mato – bent jau Lietuvoje ES fondų ir valstybės lėšos ir toliau dešimtimis milijonų neatsakingai ir nebaudžiamai taškomos velniai žino kam. Ir ne tik gamtinėje aplinkoje, bet ir miestuose (įdomu, kiek pinigų gražiai išplauta vien visuotinės „trinkelizacijos“ būdu?). Keičiasi tik machinacijų formos, kai kurios schemos, grobstomų pinigų nutekinimo kanalai ir srautai. 

Gal kada nors tai kažkiek pažabos ateityje ketinama steigti Europos prokuratūra, kuri, be kita ko, įvairiose šalyse turėtų tirti ir neskaidrius ES paramos „įsisavinimo“ atvejus?

Tačiau kol kas ištisos godžių galvijų bandos, nugraužusios ir apdergusios vienus svetimais pinigais nubarstytus Lietuvos laukus, ir toliau lyg niekur nieko eina šniokšti kitų.    

 

 

Molėtai–Kaunas 

2020 ruduo

 

Pastaba: Straipsnis buvo publikuotas ir LRT.lt portale