Kaip lengva nebaudžiamam suniokoti gražiausią ežero pakrantę

 

Arūnas Vyžintas 

2019 spalio 22

 

Lietuva yra graži šalis. Ypač puikūs jos ežerai ir miškai. Matyt, todėl pastaruoju metu vis daugėja norinčių juos savaip dar labiau pagražinti. Ne veltui paežerėse ir giriose, kai tik leidžia orai, nuo pat ryto iki vakaro žviegia pjūklai, pokši kirviai, burzgia statybinė technika, kyla vis nauji įstabūs rekreacinės ir kitokios neaiškios paskirties statiniai, ant žaliuojančios žolės pagal naują madą pilami žvyro pliažai, performuojamos net upių vagos ir ežerų krantai (kaip antai, pasak lozungo, mitriai besitvarkančiame Kaune).

„Bebrusynė“ – aplinkosaugos ir rekreacijos šedevras

Sakoma, tai vyksta todėl, kad Lietuva būtų dar dailesnė, kad pritrauktų kuo daugiau turistų ir investicijų, kad žmonės galėtų normaliai ir kokybiškai pailsėti. Todėl dirbama pasiraitojus rankoves. Vieni pluša godžiai įsisavindami gausią ES fondų paramą, kiti – švaistydami savivaldybių pinigus, o dar kiti altruistai gamtos tobulinimui ir liaudies džiaugsmui negaili net ir savo kuklių lėšų.

„Bebrusynė“, arba Rekreacija kaunietiškai

Neatsilieka nuo gamtos gražinimo karštligės ir kurortiškasis Molėtų rajonas. Antai prie žaviojo Bebrusų ežero, kur į pietus nuo „Belvilio“ viešbučio ir „Giedritos“ sodybos dar ne taip seniai driekėsi vaizdingas pušynas, banguodamas unikalaus raižyto reljefo pakrante, dabar apdegusio miško ruožu, mase plikų kelmų ir kreiva lentine tvora, juosiančia reto bjaurumo pavėsines, mus pasitinka poilsiavietė „Bebrusynė“.

Tiesa, kelmų ir pavėsinių ten apsčiai būta jau pernai, tik šiemet jų dar žymiai padaugėjo – net gerokai už tvoros ribų. Tačiau gaisravietė – tai kažkas naujo.

Šiemet poilsiautojų džiaugsmui – ir gaisravietė

Kadangi domiuosi tokiais gražiausių Lietuvos kampelių dailinimo atvejais, be to, kone kiekvieną vasarą tose vietose lankausi, nusprendžiau išsiaiškinti, kas šios poilsiavietės ir jos sklypo šeimininkas. Informacijos apie tai radau žurnale „Valstybė“ (2019 Nr. 3-4), o jau rašant šį tekstą dar buvo paskelbtas ir turimas žinias svariai papildęs DELFI žurnalisto Tomo Janonio straipsnis.

Pasirodo, „Bebrusynė“ priklauso Kauno mero Visvaldo Matijošaičio sūnui Šarūnui. Taip, to paties garsiojo medkirčio Visvaldo, kuris panašiais metodais vis dabina ir gimtąjį Kauną, tai storai užbetonuodamas jo istorines aikštes, tai kokių Lampėdžių krantus itin savitai pataisydamas. 

Nenuostabu, kad ir jaunasis mūsų gamtos mylėtojas paveldėjo kai kuriuos savo tėvo įpročius ir požiūrį į žaviausių Lietuvos vietų tvarkymą. Tiesą sakant, taip baisiai įrengti poilsiavietę reikia sugebėti. Tikriausiai, ją projektavo kokie iškilūs Kauno architektai, ne kitaip.

Akį ypač traukia medinės pavėsinės, kaip papuola suręstos iš neobliuotų lentų. Tai tikri pasakų nameliai. Liaudyje tokie statiniai paprastai vadinami šakaliuko džiaugsmu. Juose esantys suolai turbūt specialiai nenuobliuoti, idant glaudėmis ar šortais mūvintys poilsiautojai galėtų įsivaryti kuo daugiau rakščių, taip pajusdami natūralų fizinį susiliejimą su gamta.

Šalia kiekvienos tokios būdos yra įrengtos ir laužavietės, prie kurių pristatyta bjaurių šleivų suoliukų, bet kaip sukaltų iš kažkokių medienos atliekų. Ko gero, jie taip padaryti tyčia, kad vargšai poilsiautojai, pritrūkę malkų, galėtų tuos suoliukus sumesti į laužą ir sukūrenti. Žinoma, jei tik patys, ypač padauginę kokio gyvybės vandens, nuo jų į laužą nenusiris, nes kai kurie suoleliai ant nuolaidaus šlaito stovi labai jau pasvirę.    

Beje, dalis laužaviečių įrengta nesilaikant net elementarių priešgaisrinės saugos taisyklių. Ne veltui ir minėtas gaisras kilo, kaip pamačiau apžiūrėjęs nelaimės židinį, dėl netinkamoje vietoje – ant vėjo smarkiai prapučiamo skardžio, šalia čia pat augančių pušų ir krūmų – esančio ugniakuro, nuo kurio atskriejusi net menkiausia žiežirba gali greitai uždegti mišką.

Pasakysiu, tokio atmestino laužaviečių suprojektavimo paslaptis man nelabai suprantama. Taip pat neaišku, kaip joms leidimus galėjo duoti atsakingi pareigūnai. Tad belieka spėti, kad Šarūnas Matijošaitis galbūt yra koks slaptas piromanas ir juos papirko, idant galėtų supleškinti visus miškus aplink Bebrusus, o paskui, it koks Neronas degančią Romą, džiugiai stebėti gaisro panoramą kad ir iš lėktuvo, nes, kaip neseniai išgirdau, netoli Molėtų turi ir aerodromą.

Na, o kalbant be ironijos, tai toks atsainus poilsiavietės įrengimas kelia įtarimą, kad ji čia įkurta kaip laikina priedanga kažkokiems kitiems toliau siekiantiems tikslams. Pavyzdžiui, kad ir kokios nors vilos statymui, kam kaip tarpinis etapas dažnai ir panaudojamas tokių pseudorekreacinių objektų steigimas.

Įstatymai – kaip plastilinas

Manyti, kad vargana „Bebrusynės“ poilsiavietė, nors ir veikianti, iš tikrųjų gali būti maskuojamoji priemonė tokiose teritorijose draudžiamoms statyboms gudriai prastumti, verčia ir tai, kad joje tarp palaikių pavėsinių ir kitokio medinio laužo nelabai seniai išdygo ir du dailesni, kokybiškomis čerpėmis dengti pastatai įstiklintais langais ir durimis.

Nepaisant to, kaip rašė DELFI, poilsiavietės dokumentuose apie tokius pastatus duomenų nėra, jie ten irgi vadinami pavėsinėmis.

Kai kurie specialistai nesugeba namų skirti nuo tokių pavėsinių

Tiesa, patikslinsiu, vienas iš jų, esantis prie ežero, viešame „Bebrusynės“ plane vis dėlto pažymėtas kaip elingas, jis turi net bėgelius valtims į vandenį nuleisti.

Tačiau kitas namukas, stovintis aukščiau, jau aiškiai yra gyvenamosios paskirties, jame yra net kaminas. Skirtingai nuo pavėsinių, tai, panašu, kiek išrankesnės publikos apsistojimui, gal ir nakvojimui skirtas statinys, nors, tiesą sakant, tai ne taip ir svarbu. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad tokių namų šioje miško žemėje statyti negalima. Net ir asilui turėtų būti aišku, kad tai ne pavėsinė, ne stoginė, ne pašiūrė ar kitas panašus įstatymo tokiose vietose leidžiamas objektas.

Bet, pasirodo, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija mano kitaip. Anot jos, tai visai nėra namukas, nes... jokiems namams šiame sklype nėra išduota statybos leidimų! Todėl jis esą laikytinas viso labo... kilnojamuoju daiktu (nors turi net kaminą ir pamatus). Taip gudragalviškai inspekcijos atstovė atsakė į DELFI paklausimą.

Čia tai bent cirko fokusai! Suprask: Lietuvoje savavališkai galima statyti ką tik nori ir kur nori. Tereikia, kad neleidžiamas statinio tipas kaip toks nebūtų užfiksuotas tam tikrų tarnybų išduodamuose dokumentuose (pavyzdžiui, tiesiog pavadinant jį kitaip). Nėra popieriuje – reiškia, ir statinio nėra. Išnyksta kaip dūmas. Neprikibsi.

Statybų inspekcijos nuomone, tai ne namelis, o kilnojamasis daiktas 

Ką ir kalbėti – tiesiog stulbinančios įstatymų interpretacijos ar spragos, atveriančios žalią šviesą aplinkos niokotojams ir šarlatanams. Kam tada iš viso reikalingi kažkokie įstatymai apie leistinas ar neleistinas statybas, jeigu juos galima taip laisvai minkyti it plastiliną, lipdant iš jų ką panorėjus?

Juo labiau kad „Bebrusynės“ atveju teisinių triukų virtinė aprašytaisiais anaiptol dar nesibaigia. Pasirodo, Šarūnas Matijošaitis iki pat šių metų liepos vidurio neturėjo net licencijos (!) teikti poilsiavietės paslaugas (kas tik dar sykį rodo, kad visai ne jos jam čia buvo svarbiausias tikslas).  

Bet ir tai, pasak atsakingų institucijų atstovų, nieko tokio. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba DELFI portalui pranešė, kad Matijošaitis tą pačią dieną (sic!), kai ją pasiekė informacija, jog jis licencijos neturi, jau buvo įtrauktas į neklasifikuojamųjų apgyvendinimo paslaugų registrą, tad jokia atsakomybė jam nenumatoma. Atseit viskas čia tokiu atveju jau tampa teisėta.

Sutapimai, atvirai kalbant, stebinantys ir pelnytai perša įtarimą apie galimą informacijos nutekinimą. Panašu, kad staiga susigriebta iš kažkur gavus žinią, kad padai jau ima svilti.

Tačiau net jei tai tikrai vien atsitiktinumas (kuo aš, deja, abejoju), toks VVTAT aiškinimas ir juo paremtas įstatymų taikymas vis tiek yra daugiau nei keistas. Vadinasi, žmogus gali vykdyti neteisėtą veiklą kiek tinkamas, nors metų metus, tiktai turi spėti ją atitinkamoje tarnyboje įforminti bent minute anksčiau, kol ji apie šią buvusią savivalę nesužinojo. Ir tada jau viskas, ką darė iki to, esą nebeturi jokios juridinės atsakomybės.

Atrodytų, visa tai neįtikėtina, nes prasilenkia su paprasčiausiu sveiku protu. Bet kad ir kokia absurdiška tokia kvaziteisinė ekvilibristika, realybėje ji, kaip matome, puikiai veikia.

Poilsiautojai... ganysis kartu su danieliais?

Tačiau aukščiau išanalizuoti fokusai – dar ne visi „Bebrusynės“ ir kai kurių jos objektų teisinio įforminimo kuriozai ar kazusai.

Įtarimą, kad joje gali būti siekiama laikui bėgant statyti vilą, namus ar ką nors panašaus, sustiprina ir nemažiau įdomus Šarūno Matijošaičio įgeidis poilsiavietę aptverti tvora, kurią tokiose miško teritorijose šiaip jau draudžia įstatymas.

Vis dėlto išimties tvarka tvora jose leidžiama tuo atveju, kai aptvertoje vietoje laikomi laukiniai žvėrys, ir, aišku, reikalinga tam, kad ten neužklystų žmonės, o ir patys gyvūnai nepabėgtų.

Čia kartu su danieliais ganysis ir poilsiautojai

Ir čia Matijošaitis rado šaunų būdą, vertą gal ne tiek didžiojo kombinatoriaus Ostapo Benderio, kiek jo draugužio Kisos Vorobjaninovo išmonės.

Pasirodo, jis savo poilsiavietėje ruošiasi... laikyti danielius! Na, ir kaipgi tuomet be aptvaro?

Ketinimai kilnūs, bet juk tame pačiame (!) vos hektaro dydžio „Bebrusynės“ aptvare stovi gal keliolika jau minėtų poilsiautojams skirtų pavėsinių su laužavietėmis ir net lauko šaškių aikštelė. Bet, matyt, ši zona užtverta tik pašaliniams lankytojams, o į ją jau priimti draugiškai glausis joje su danielių banda. Turbūt lakstys su jais kartu, o gal meilieji gyvūnėliai atstriksės ir į pavėsines ar prie lauželio. Gal net šaškėmis paloš. Tikra rojaus idilė!

Tačiau linksmiausia ne tai. Matijošaitis, kaip suinteresuotas asmuo, aišku, gali skiesti kas tik šauna į galvą. Bet daug keisčiau, kad tokios, švelniai tariant, abejotinos idėjos atrodo visai nieko ir Aplinkos apsaugos agentūrai, išdavusiai jam leidimą laikyti danielius, ir Aplinkos apsaugos departamentui, po DELFI kreipimosi atlikusiam „Bebrusynėje“ patikrinimą.

Departamento atstovė po tos patikros pranešė, kad jo pareigūnai dėl to neva danieliams skirto aptvaro kol kas nieko imtis neplanuoja. Jie mat kantriai lauks dar visus metus ir tik kitos vasaros pabaigoje vėl pažiūrės, ar grakštieji kanopiniai poilsiavietėje pagaliau jau yra.

Mat AAD, remdamasis Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėmis, aptvaro naikinimo procedūrą pradeda tik tada, jei gyvūnai, aptvėrus mišką ar jo dalį, ten nelaikomi vienerius metus ir daugiau. Tuomet departamentas kreipiasi į vietinę savivaldybę su siūlymu panaikinti šios įsakymą, apribojantį lankymąsi tveriamoje teritorijoje, o kartu informuoja apie priimtą sprendimą ir Aplinkos apsaugos agentūrą, kuri savo ruožtu gali atimti patį leidimą laikyti gyvūnus.

Žodžiu, čia lyg tame posakyje apie Einošių ir Keipošių. Bet net ir tokios klampios procedūrinės galimybės pakeisti esamą padėtį, kaip paaiškėjo, yra dar labai miglotos. Nes tas aptvaras tebėra iki galo neįrengtas, o jei jis net ir po metų nebus baigtas, departamento specialistai, atstovės teigimu, vis dar vertins situaciją ir svarstys, ar reikalinga kreiptis dėl leidimo panaikinimo procedūros.

Logika, reikia pasakyti, nemirtinga. Departamentui nė motais, kad ta nebaigta tvora jau ir taip stūkso nebe pirmus metus ir kad tai galima lengvai patikrinti pažiūrėjus net pačios poilsiavietės viešai skelbtą vaizdinę informaciją. O be to, kaip pažymi ir pati AAD atstovė, aptvaras ne tik iki galo dar neįrengtas, apimantis tik dalį jam numatytos teritorijos, bet ir visai ne tokios konstrukcijos, kokia iš tikrųjų tinka danieliams. Žodžiu, net nepanašu, kad jame iš viso būtų rimtai ruoštasi juos laikyti.

Taigi, kaip matome, Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėse numatyti reikalavimai ne tik kad nėra įgyvendinti, bet net ir nebuvo įgyvendinami. Jau vien to pakanka pagrįstai pradėti aptvaro naikinimo procedūrą, o ne „vis dar svarstyti“ nežinia ką ir dėl ko, taip įstatymiškai pakankamai aiškius sprendimus nukeliant į begalybę.

Šios sutręšusios lentos turbūt skirtos danielių aptvarui

O kita vertus, net tuo stebuklingu atveju, jei Matijošaitis tą tvorą būtų laiku ir tinkamai pastatęs, kas iš to? Juoba kad jau pats leidimas laikyti danielius viename „Bebrusynės“ aptvare kartu su poilsiautojais yra gana absurdiškas. Jei net numotume ranka į tokią, matyt, nereikšmingą smulkmeną, kad net ir gamtiniu atžvilgiu danieliams ten ne pati tinkamiausia vieta.   

Tad ar verta valstybės tarnyboms pataikauti tokių blefinių projektų teikėjams? Bet, panašu, ir AAD, ir AAA darbuotojams į visa tai nusispjaut. Jiems, ko gero, viskas būtų OK, net jei Matijošaitis, norėdamas apsitverti sklypą, paskelbtų, kad savo poilsiavietėje ruošiasi laikyti zebrus arba gorilas. 

Tą patį, deja, galima pasakyti ir apie Molėtų valdininkus, nusprendusius leisti apriboti lankymąsi miške dėl kažkokių mistinių danielių auginimo – ir dar bendrame netinkamame aptvare su poilsiaujančiais žmonėmis.

O gal vietinė valdžia mano, kad tokia artima danielių ir žmonių draugystė be galo svarbi rajono raidai ir turizmo plėtrai? Kodėl tuomet neprileisti šių žvėrelių ir į Molėtų savivaldybės patalpas, Turizmo ir verslo informacijos centrą, o dar geriau – pasiūlyti juos įkurdinti vietinėje „Norfoje“ ar „Maksimoje“, kur jie galėtų smagiai laigyti tarp prekių lentynų arba eskalatoriumi, linksmindami apsiprekinančius molėtiškius ir pravažiuojančius turistus?

Ne paskiri atvejai, o sistema

Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad įvairių valstybinių institucijų ar tarnybų valdininkai, itin lanksčiai traktuodami ir taip netobulus įstatymus ir jais manipuliuodami, iš esmės gali leisti su gamtine aplinka daryti vos ne bet ką.

Tai pas mus seniai įsisukę lyg kokia epidemija. Juolab kad čia išnagrinėtas „Bebrusynės“ atvejis yra anaiptol nei vienintelis, nei labai ypatingas, o kaip tik, sakyčiau, gana tipiškas. Aplinkosaugą mikliai apeinantis aferizmas ir jo dengiamas, skatinamas bei įteisinamas vandalizmas klesti visoje Lietuvoje – jo apstu net ir kitose Molėtų rajono vietose, neišskiriant ir tų pačių Bebrusų.

Lietuvos gamtos ir kraštovaizdžio vertybės taip lengva ranka paleidžiamos vėjais, nustekenamos, sudarkomos ar iš viso sunaikinamos – ir, deja, ne tik privačiomis lėšomis, bet ir valstybės pinigais ar net ciniškai išgrobstoma įvairių ES fondų parama.

Ir taip elgiamasi ne tik su gamtine, bet ir architektūrine aplinka, net istoriniu ir kultūriniu paveldu. Tai – kasdienybė.

Maža to, sprendžiant iš masiškumo ir pasitikinčio įžūlumo, tai yra ne tik giliai įsišaknijęs, bet ir savaip ištobulintas, drįstu pasakyti, jau sisteminis reiškinys, kur suinteresuoti asmenys nuolat dengia vienas kitą. Beje, neretai taip darydami ir tais atvejais, kai Lietuva bjaurojama ne tik dėl asmeninės naudos, bet ir iš paprasčiausio bukumo, tamsumo ar neatsakingumo.

Ar tokioje situacijoje įmanoma ką nors esmingiau pakeisti? Nežinau, suvokdamas realų problemos mastą vargu ar galiu būti didelis optimistas. Nepaisant to, vis dėlto manau, kad apie minėtas negeroves būtina atvirai ir plačiai kalbėti, viešinant tiek atskirus niekdarybės atvejus, tiek bendras sisteminio pobūdžio ydas.

Pernelyg jau įsipyko ta nesiliaujanti barbarų puota. Vis dėlto čia Lietuva, o ne kokia nors specifiniais įpročiais vis dar besitvarkanti pusiau kriminalinė Rusija.

Molėtai–Kaunas

2019 ruduo